© Nadežda Pašuto, 2015
© UAB „Šviesa“, 2015
© Ugdymo plėtotės centras, 2015
Imunitetas – organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo antigenų: mikroorganizmų, virusų, parazitų, svetimų baltymų.
Esant silpnam imunitetui gali sutrikti normalus organizmo augimas ir vystymasis, dažnai sergama, ypač infekcinėmis (užkrečiamosiomis) ligomis, kartais ir vėžiu. Nuo infekcijos saugo nepralaidžios kūno dangos ir įvairių liaukų (odos riebalų, seilių, ašarų, skrandžio) gaminamos medžiagos. Jei antigenams pavyksta įsibrauti į organizmą, su jais kovoja baltosios kraujo ląstelės – leukocitai. Todėl sergant infekcine liga, šių ląstelių kraujyje padaugėja. Organizmas į įsibrovėlius reaguoja ir išskirdamas specialius baltymus – antikūnus. Kiekvienas antikūnas naikina tik tuos antigenus, dėl kurių buvo išskirtas.
Imunitetas gali būti natūralus ir dirbtinis. Natūralus skirstomas į įgimtą ir įgytą. Kai kurioms ligoms žmogus atsparus nuo pat gimimo, nes antikūnų paveldi iš tėvų. Toks imunitetas vadinamas įgimtu. Įgytas imunitetas susidaro persirgus infekcine liga. Tuomet kraujyje lieka specifinių antikūnų arba atminties ląstelių, kurios prireikus gali greitai atpažinti ir sunaikinti įsibrovėlius.
Dirbtinis imunitetas būna aktyvus ir pasyvus. Aktyvus imunitetas susidaro, kai žmogus yra paskiepijamas – jam suleidžiama vakcinos, pagamintos iš silpnų ligos sukėlėjų arba jų gaminamų nuodų (toksinų). Po pirmo skiepijimo antikūnų padaugėja neilgam, todėl būtina skiepyti antrą kartą. Pasyvus imunitetas įgyjamas, kai susirgusiam žmogui suleidžiama gydomojo serumo, kuriame jau yra antikūnų, kovojančių su tos ligos sukėlėjais. Toks imunitetas trumpalaikis.
Skiepijimo, arba vakcinavimo, pradžia siejama su anglų gydytoju Eduardu Dženeriu (Edward Jenner). 1796 m. jis pirmą kartą sėkmingai paskiepijo nuo raupų 8 metų berniuką. Skiepijimais ši mirtina liga išnaikinta visame pasaulyje – apie tai 1979 m. paskelbė Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO).
Kaip ir kitose valstybėse, Lietuvoje siūloma skiepyti vaikus prisilaikant profilaktinio skiepų kalendoriaus.